Cukrinis Avinėlis - Aukštyn kojom: pirmieji pokyčiai gimus kūdikiui
Straipsnis sėkmingai pridėtas!
Paskelbta 2016-04-11

 

 9 mėnesiai. Tiek laiko pasiruošti artėjančiai motinystei. Rodos, tikrai pakankamai, kad suprastum ir įsisąmonintum, kas laukia vos tik mažasis žmogutis iš pilvelio įžengs į mūsų pasaulį. 9 mėnesius klausai draugių ir mamų patarimų, skaitai knygą po knygos, naršai internete ir mintyse į stalčiukus dėlioji informaciją. Supranti, kad viskas keisis ir tikrai nebus lengva. Bet... praėjus vos kelioms valandoms po taip ilgai laukto pasimatymo, suvoki, kad daug ko neįvertinai ir viskas yra kur kas labiau aukštyn kojom, nei tikėjaisi. Kad ir koks bebūtų džiugus laikotarpis, kai atsiranda kūdikis, tačiau jis taip pat ne mažiau ir sudėtingas, reikalaujantis kantrybės, jėgų ir laiko prisitaikyti prie naujo šeimos nario, naujų vaidmenų, gyvenimo taisyklių bei rutinos. Bet viską atperka mažo stebuklo šypsena, netikėtas juokas ir spindinčios akys! Kol netapau mama, tikrai nežinojau, kaip labai man patiks ja būti, nepaisant visų aukštyn kojom reikalų. O jų tikrai nemažai, vieni smagūs, kiti nelabai, bet visi išgyvenami. Ir laikui bėgant jų bus dar daugiau, vieni keis kitus, atsiras naujų ir daugiau ar mažiau tikėtų, bet čia tokie pirmieji manieji, kurių, galbūt, ne visai įvertinau arba įvertinau per mažai.

 


Pirmo mėnesio išbandymas. Man toks buvo. Ir gana sudėtingas. Jaučiausi pavargusi, kovojau su siautėjančiais hormonais, nuotaikų kaitomis ir bandžiau sėkmingai adaptuotis naujame dar nepažintame mamos vaidmenyje. Tas pirmas mėnuo buvo ne tiek laimingas, kiek sunkus. Daugiau emociškai, nei fiziškai. Buvau daug kartų jautresnė nei įprastai, pergyvenau dėl smulkmenų, kurios dabar verčia šypsotis, buvo akimirkų, kai jaučiausi esanti nepakankamai gera mama, kai nežinojau, kaip nuraminti savo verkiantį kūdikį, kai negalėjau užmigti, nors atrodo pakaktų tik atsigulti, kai norėjosi pasiduoti emocijoms ir pravirkti. Bet jam praėjus, viskas savaime aprimo, susidėliojo į reikiamus stalčiukus ir tapo daug paprasčiau. Turbūt, tiek reikėjo, kad emociškai priprasčiau prie pokyčių, kuriems ruošiausi visus tuos 9 mėnesius. Ir buvau įsitikinusi, kad tikrai pasiruošiau tinkamai. Nesakau, kad dabar viso to neliko, liko ir tikrai būna/bus visko, bet į daugelį situacijų, išgyvenimų, nerimo ir nuovargio akimirkų žiūriu jau kitomis akimis, kur kas paprastesnėmis bei mažiau įtemptomis. Manau, didelė dalis mamų tai išgyvena, galbūt, stipriau susilaukus pirmojo vaikelio. Natūralu, juk viskas nauja ir nepažinta, ir dar daug metų moteris auga kaip mama. Net ir kai vaikui dvidešimt devyneri, ne kartą susimąstysi, ką jis veikia šeštadienio vakarą :)) Mama, dabar aš Tave suprantu!

 

Būti tėvais – nuostabu! Ir nemažiau sunku! Ir tai tiesa! Kai laukiausi, kūdikio auginimas atrodė labai jau pastelinių spalvų, maždaug toks, kokį dažnai gali pamatyti Facebook‘e ar Instagram‘e draugių mamų keliamose nuotraukose. Žiūrėjau ir svajojau, kaip visa šeima ilgai vartysimės minkštuose pataluose savaitgalio rytais, kaip mano mažoji man nenustos šypsotis, o jai spurdedantis šalia ant kilimo galėsiu mėgautis kavos gėrimu. Dabar tie ilgi pasivartymai rytais būna ne tokie ir ilgi, o kava geriama beveik visada atšalusi. Pilvo diegliukai, irzlenimai, nuotaikų nebuvimai, neramios arba išvis bemiegės naktys, skaudantys dygsantys dantukai, pirmieji tvirti žingsneliai, kurie baigiasi netyčiniu susidūrimu su stalo kampu ir garsia ašarų simfonija, mažais piršteliais paženklintos sienos ar begalinis noras būti visą dieną ant rankų tikrai neaplenkia daugelio. Tokie jau tie kūdikiai, reikalų su jais daug, bet kartu ir dar daugiau laimės akimirkų, kurių neiškeistumei net į mėnesį ramybės. Kad ir kaip kartais būtų sunku, dabar jau visas pasaulis telpa glėbyje, kai kasryt pabudus norisi išbučiuoti tą mažą stebuklą iki pat pėdučių pirštų galiukų, kai kiekviena diena atneša naujus potyrius, kai meilės širdyje tiek daug, kiek nesitiki esant. Suvoki, kad būti mama yra išties nuostabu!
 

Tarpusavio santykiai. Čia reikia labai pasistengti ir pasistengti abiems. Kartais prigaunu save, kaip lengva pamiršti, kad esi ne tik mama, bet ir žmona, o pasaulis sukasi ne vien apie mažąją namų direktorę. Iki Adelės gimimo, kaip ir daugelis porų, buvome įpratę kur kas daugiau dėmesio skirti vienas kitam, neplanuotai leisti laisvalaikį, keliauti, mėgautis akimirkomis dviese. Kažkaip nebuvau pagalvojus, kad kai atsiranda kūdikis taip labai pradedi vertinti mažus trumpus pasimatymus! Grįžę namo pas tėvus, visada stengiamės ištrūkti kur nors dviese, bent valandžiukei. Reikia tokių akimirkų, šiek tiek meilei padukus pakutenti, kad neužsnūstų rutinoje, kurioje tai padaryti ypatingai nesunku. Ir dabar, kai beveik visas dėmesys yra skiriamas mažajai, net nebėra tiek laiko pyktis, tuos beprasmius barnius vis dažniau keičia konkretūs pokalbiai, nes supranti, kad tos akimirkos dviese tiesiog yra per trumpos. O jei jau supyksti ir nepraleidi progos daugiau pabambėti, pastebiu, kad tikrai kur kas greičiau tą pyktį nustumi į šalį ir pamiršti. Abu esame atsakingi už mažą žmogutį, jo emocinę ir fizinę aplinką, abu kartu augame kaip tėvai, kartu keičiame požiūrį į vienus ar kitus dalykus ir vienas kitam tai primename, jei netyčia užsimirštame. Manau, kad labai svarbu šiame procese dalyvauti abiems, ne tik mamai, ar tėčiui, suvokiant, kad įprasti tarpusavio santykiai pereina į kitą lygį.
 

Laiminga žmona, laiminga šeima. Man visada patiko ši frazė! Kad ir kaip nuskambės, bet supratau, kad visų pirma moteris yra moteris, tada puiki žmona ir rūpestinga mama. Tikiu, kad vaikas auga tikrai laimingas toje šeimoje, kurioje mama nepamiršta savęs, laisvą minutę skuba ne tik valyti langų, bet ir skirti laiko sau. Nebūtinai lakuotis nagų, gal tiesiog pasiimti mėgstamą knygą ir perskaityti kelis jos lapus su arbatos puodeliu rankose, išbėgti vakare pabėgioti ar susitikti su draugėmis papietauti. Tikrai nemanau, kad mano mergytė paaugusi norėtų mane matyti susiraukusią, pavargusią, neatsipalaidavusią, nerandančią laiko sau, bet visada šalia įprastų darbų, dar ir sutvarkiusią namus, pagaminusią visus tris dienos patiekalus ir išskalbusią krūvą skalbinių. Kartais būna taip pavargsti, kad chalatas tampa geriausiu draugu, o susivėlęs pempės kuodas didžiausia puošmena. Bet kai esu geros nuotaikos, pailsėjusi, laiminga, - mano kūdikis toks pats. Ir manęs visai negraužia sąžinė, kad ta neplautų indų krūva stovi gerą pusdienį, laisvą akmirką tikrai pasistengiu skirti savo kavos ir pyragaičio ritualui.  
 

Laisvalaikis. Meluočiau, jei sakyčiau, kad jo neliko, bet kol kas tas nerūpestingas laisvas laikas gana ženkliai apribotas. Šiuo metu dažniausiai jis atrodo taip visai neįmantriai, bet kartu ir begalo jaukiai: ledų valgymas senamiestyje mažajai miegant vežimėlyje, kavos gėrimas vaikščiojant paupiu ar serialo žiūrėjimas jai prisnūdus. Bet kartais laisvalaikio akiratis ženkliai prasiplečia, kai su vyru plačiai besišypsodami skambiname tėvams ir sušunkam „atvežam“, vuolia, kelių valandų laisvė mums! Nors iš tikrųjų jau po kokių gerų 20 minučių mes taip pasiilgstame savo laimės, kad nenustojame čiauškėti apie ją ir kartas nuo karto brūkštelime sms tėvams. Mama dažniausiai atrašo viskas gerai, neberašyk, pasibūkite. Bet mums nebeišeina taip paprastai atitrūkti ir tai gerai, nes dabar esame tobuliausias trejetukas, kokį tik galėjau įsivaizduoti kada nors gyvenime turėsianti.
 

Rutina. Dabar ji geriausia draugė, visur ir visada. Pirma diena atrodo beveik lygiai taip pat kaip ir 150 – oji diena. Tikrai! Kad ir kaip besistengtumei tas dienas prablaškyti, jos vis tiek neapseina be ankstyvos dienos pradžios, visos eilės sauskelnių pakeitimo, tikslių žindymo valandų, spurdenimosi ant grindų su mažaja, atšalusios rytinės kavos atsigėrimo popiet, vežimėlio stumdymo beveik tuo pačiu maršrutu, vakarinių maudynių ir t.t. Gera žinia ta, kad kūdikis labai greitai auga ir beveik kas mėnesį keičiasi, o kartu su juo keičiasi ir rutina. Labai nežymiai, bet keičiasi. 5 mėnesių Adelė pradėjo šliaužioti ir ji sau ramiausiai gali ant grindų prakeliauti geras 20 – 30 min., o aš tuo tarpu – pasmaguriauti išsvajotu trintų vaisių kokteiliu. Nors ir toks žiupsnelio dydžio, bet kasdienybės paįvairinimas, kurio kartais labai reikia.
 

Kūno formos. O taip, jos keičiasi! Vienoms daugiau, kitoms mažiau, bet vienokie ar kitokie pokyčiai vis tiek aplanko. Mano nėštumas buvo gana dėkingas, priaugau 8 kg,  iš kurių 6  jų iškart nukrito pagimdžius, o likusieji pabėgo vos grįžus iš ligoninės namo. Bet pokyčių yra, ne svoryje, o figūros formose. Turiu pasportuoti, kad viskas grįžtų taip, kaip buvę. Kol kas mano sportas yra su kūdikiu, bet jis tikrai neprastesnis už sportą sporto klube. Mamos tą žino! Pirmieji kūdikio auginimo metai nėra lengvi, todėl nesistengiu tapti fit mama, bet kartais aplanko tokia nuotaika, kad įsijungusi smagią muziką mielai su Adele nešioklėje atlieku įvairius pritūpimus, o besivartant šalia jos – pratimus pilvui, kojoms, sėdmenims. Rankos ir taip neblogai raumenis augina, kai kiekvieną dieną mažoji jose būna. Viskas įmanoma, formos tikrai sugrįš, tiesiog nereikia iškart persistengti ir bandyti suspėti visur. Reikia balanso! Ir jei atsiranda noras sportuoti, valio, sportuoju, jei noriu suvalgyti spurgą, suvalgau.


Nei vienos nakties be prabudimų. Jei iki gimdymo buvau pati didžiausia miegalė ir  kietai įmigdavau vos tik atsigulusi į lovą, tai po jo  tikrai taip nebėra. Dabar mano ausys girdi viską! Pirmąjį mėnesį kovojau su nemiga, negalėjau ramiai užmigti nei dieną, nei naktį, kad ir kokia pervargusi buvau. Girdėdavau kiekvieną mažosios judesį  bei kniurksėjimą. Lygiai taip pat girdžiu ir dabar, tik jau prabudusi dažniausiai vėl užmiegu.


Pokalbiai apie vaikus. Jų tikra gausybė! Kūdikiai taip greitai auga, keičiasi, išmoksta naujų dalykų, vis dažniau džiugina ir stebina, kad visu tuo norisi pasidalinti su likusiu pasauliu, kuriam tikrai ne taip ir įdomu. Manau, tie pokalbiai turi turėti tam tikras ribas, ypatingai su draugėmis, kurioms visi vystyklų reikalai dar tikrai nėra aktualūs. Taip, mamos gyvenimas dažnai sukasi tik aplink vaiką ir su vaiku, natūralu, kad kalbos čia tikrai yra, bet visada stengiuosi save sustabdyti, jei įsijaučiu per daug. Prisimenu save prieš gerus metus! Man tikrai nuoširdžiai būdavo įdomu paklausyti draugių apie augančius mažulius, jų pirmuosius dantukus, žingsnelius ar garsus, bet ne tiek įdomu, kad visą likusį vakarą apie tai  klausyčiau. Ir dar gerdama vyną! Dabar visi tie pokalbiai apie vaikus atrodo nebeišsenkantys ir pradedi suprasti, kaip norisi ir kaip reikia kartais išsikalbėti. Bet žinau, kad paaugus Adelei aš TIKRAI norėsiu turėti tas pačias drauges ir būti joms neatsibodusi su “mums išaugo pirmasis dantukas”, “mūsų naktis buvo labai nerami”, „mes augame labai sparčiai“„ mes svėrėmės“ ir pan. Apskritai, išgirdusi save sakant „mes“ iškart piktai, labai piktai pagrūmoju pirštu, nes... aš tikrai sau vystyklų nekeičiu, jau senokai užaugau, o ir ant mažų svarstyklių poliklinikoje nuogu užpakaliu nelipu. Ir taškas.  

 

 

 

PRISIJUNGTI SU FACEBOOK

 

 

 

 

Populiariausi straipsniai