Kokia žiema be močiutės megztų pirštinių! Šiltų, labai labai jaukių ir dailiais raštais pasidabinusių. Tokių, kurias norisi nešioti kasdien ir visada šypsotis. Šypsotis, nes gera žinoti, su kokia meile ir rūpesčiu jos buvo megztos, kiek daug širdies ir šilčiausių linkėjimų sudėta. Ir vis dėlto, jei kur nors stalčiuje tokios pirštinės yra užsilikusios, sudėkite į jas eglės šakas ir papuoškite kankorėžiais, cinamono lazdelėmis, džiovintais apelsinų bei citrinų griežinėliais. Pakabinkite prie durų, ant židinio ar tiesiog pačioje gražiausioje namų vietoje, kur jaukumo niekada nebūna per daug.